BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pabaigomis gyvenu


Pabaigiau mokyklą. Vilkėjau raudoną suknelę. Gavau raudoną diplomą. Tuoj vėl turėsiu lėkti pirkti raudonų         plaukų dažų. Ir saugoti nuo jų baltas vonios duris. Baigėsi kava ir      akių tas, dar mylimiausias tušinukas. Užtat gavau sms žinutę iš    banko - baigėsi indėlio sutarties terminas. Banke gulintys pinigai      - pirmoji mano gyvenime alga (tiksliau 2 pirmosios). Tuomet aš,         protingas vaikas, pasidėjau pinigus tam metui, kai baigsiu                mokyklą.  Baigiau. Dabar pasiimsiu ir nusipirksiu kavos ir tušo, o      tušinukus pirksiu prasidėjus rugpjūčiui, kai parduotuvių lentynas      nukraus ir mokyklą dar lankančius erzins kanceliarinės prekės.

Baigėsi visi darbai. Dabar galiu pagaliau atversti visas knygas,          kurios prie lovos guli taip ilgai, kad iš gėdos net į viršelius pažiūrėt   negalėjau. Galiu pagaliau išmokti žongliruoti, parašyti laiškus ir      išmokti skaityti rusiškai, o gal net kelis sakinius suregzti (My      starajimsia razvivat ekalagičiski čistajė zimlidelijė).
Kažkaip viskas aplink baigiasi paskutiniu metu. Gyvenu pabaigomis  ir naujo laukimu tarp jų. Šiais metais rudens laukiu dar labiau nei  kasmet.

G.

Rodyk draugams

In the arms of the ocean, so sweet and so cold, and all this devotion I never knew at all

Esu laiminga. Atrodo, kai kas nors negerai, norisi apie tai kalbėti. Gali valandų valandas analizuoti, ieškoti priežasčių ar bandyti nuspėti pasekmes. O kai viskas gerai, kai esi laimingas, kažkodėl labiau norisi tiesiog džiaugtis. Gniaužti laimę delnuose ir džiaugtis pačiam vienam, kad neduokdie kas nepavogtų ar džiaugsmas nepabėgtų, apie jį prabilus garsiai.
Turbūt tiek ir tegaliu pasakyti, kad esu laiminga. Seniai tokia nebuvau. Regis šiuo metu nevyksta nieko itin gero, bet šypsausi. Dabartis mane džiugina, ateitis taip pat nusimato graži. Pradedu tikėti, kad viskas bus gerai.

Baigiau mokyklą. Išlaikiau egzaminus. Nesiruošiau jiems taip, kaip galėjau, todėl žinau, kad ir rezultatai nebus tokie, kokie galėjo būti. Bet nuoširdžiai kalbant, bent šiuo metu man tai nerūpi. Galbūt suvokiau, kad tai nieko nereiškia ir nieko negarantuoja.
Buvau prie jūros. Stebuklinga vieta, tikrai. Atrodo stebint jūrą atsiveria ne tik nuostabus vaizdas, bet ir pati siela. Ir regis vėjas ant tilto išpučia ne tik smėlio smiltis, bet ir negeroves iš tos atsivėrusios sielos. Stebint jūrą mane visad aplanko keistas lengvumas. Gal tai tiesiog saviitaiga ir jokia vieta neturi tokios galios, bet būdama prie jūros beveik visuomet suvokiu ką nors naujo ir svarbaus.


Laukiu stojamųjų egzaminų. Siaubingai      bijau. Tai vienintelis dalykas, skiriantis mane  nuo svajonės, brandintos beveik dešimtmetį. Ir ta baimė turbūt natūrali. Baisu, kad ta svajonė gali imti ir sudužti. Žinoma, pati sau kartoju, kad svajonė nedingsta ir galėsiu bandyti dar kartą ir dar, kol pavyks. Bet jei atvirai, bijau, kad galiu pati sudužti ir palaidoti savo svajonę. Žinoma, tikiuosi geriausio, bet bandau save nuteikti blogiausiam. Bet kuriuo atveju pasaulis tuo nesibaigia ir bus kaip bus. Galų gale, dabar bent žinau, kad turiu dalykų, kurie mane džiugina ir palaiko ir ta svajonė nebėra vienintelis dalykas, už kurio galėčiau laikytis.

Ką tik suvokiau, kaip dažnai rašau apie baimę. Apskritai, kartais atrodo, kad aš nuolatos kažko bijau. Pati savęs ir kitų. O baimė turbūt vienas iš nemaloniausių jausmų pasaulyje. Nepaisant to, man regis galiu teigti, kad su ta baime kovoju. Ir jau matau šios kovos rezultatus. Paskutiniu metu aš pradėjau mažiau bijoti savęs, savo norų, jausmų ir minčių. Ir kuo toliau, tuo mažiau bijau ateities, vis geriau suvokiu, kad ji tiesiog bus. Ir būsiu aš. Ir svarbiausia tai, kokia būsiu aš, o ne kokia bus ateitis.
Kaip jau sakiau, esu laiminga. O laimė daro su žmogumi nuostabius dalykus (:

G.

Rodyk draugams

Happiness, hit her like a train on a track coming towards her, stuck still no turning back.

“Esu tūkstantį kartu blogesnė ir tūkstantį kartų geresnė,

negu kas apie apie manytų, nes tik aš viena žinau

visas savo sielos istorijas. Jų aplinkybes, priežastis ir pasekmes.

Angele sarge, būk su manimi. Ką darysi, kad manyje geismas gyventi ir geismas mirti kartais tampa vienodai stiprūs ir sudaro tokią keistą, bet nedalomą vienovę. Dabar… O dabar geismas gyventi, regis, ima viršų, Aš suslėpsiu visas savo buvusias negandas ir visas pasaulio negandas giliai savyje. Nukišiu jas į tamsiausius sielos plyšius. Ir iš visų jėgų stengsiuosi patikėti laime, kuri ištiko mane.”

D. Jazukevičiūtė - Anarchistės išpažintis

Rodyk draugams

Life can only be understood backwards; but it must be lived forwards

Vakar pašto dėžutėje radau laišką. Nuo senos draugės, iš kurios nieko negirdėjau turbūt daugiau nei tris metus.
Jausmas buvo keistas. Tarytum prisilietus prie praeities. Prisipažinsiu, per tuos metus retai apie ją pagalvodavau, bet pamačius laišką staiga iškilo krūva prisiminimų. Kaip mums buvo trylika, kaip abi jau tuomet svajojom studijuoti žurnalistiką, abi žadėjom turėti namus su palėpe ir šiaip didžioji dalis mūsų pokalbių būdavo apie tai, kas bus ateity. Kas bus, kuo būsim ir kas būsim kai užaugsim.
Nežinau ar užaugau, bet supratau, kad mažai kas pasikeitė. Aš vis dar svajoju tapti žurnaliste (tik iki (ne)tapimo liko ne keli metai, o keli mėnesiai) ir vis dar žinau, kad turėsiu palėpę. Vis dar esu pasimetusi savyje, ir aplinkoje, ir šiaip gyvenime. Vis dar bandau nekurti planų ir svajonių, bet niekaip nesugebu to išmokti. Ir vis dar skauda, kai planai neišsipildo, o svajonės dūžta. Aš vis dar neprisijaukinu žmonių ir neleidžiu jiems prisijaukinti savęs, vis dar per daug laiko praleidžiu savo viduje ir per daug minčių bei norų ten palieku jų neišsakydama. Vis dar juokiuosi tyliai, o verkiu dar tyliau. Vis dar mėtausi tarp juodos ir baltos, isteriško džiaugsmo ir kaukimo iš nevilties, visiško atsiribojimo ir visiško atvirumo. Vis dar sugebi rasti džiaugsmo mažuose dalykuose ir vis dar tikiu, kad kada nors rasiu ir  kažką didelio. Vis dar nežinau, kas esu ir kas su manimi bus.
Kažkada galėjau prisiekti, kad tai praeis.  Buvau tvirtai įsitikinusi, kad tai fazė, kuri praeis. Dabar suvokiau, kad nepasikeitė niekas. Truputi paaugau, pasimokiau, patobulėjau ar dar labiau sumenkau vienoje ar kitoje srityje. Bet iš esmės likau ta pati. Nežinau, galbūt yra dalykų, iš kuriuo neišaugama ir kurie nesikeičia. O gal tiesiog dar neužaugau?


G.
Įdomu buvo tai, kad skaitydama laišką prisiminiau ne tik save. Prisiminiau ir laiško autorę. Mes buvome labai panašios ir labai skirtingos tuo pat metu. Atsimenu, kad atrodė jog ji turi viską, ko aš stokoju. Kartais jai pavydėdavau, kad ji patinka žmonėms, o žmonės patinka jai. Kad jai sekasi viskas, ko tik imasi, kad regis problemos jos neaplanko, o net jei aplanko, išsisprendžia tarytum savaime. Buvau įsitikinusi, kad ji moka gyventi geriau už mane. Ir tikėjau, kad kada nors ir aš mokėsiu taip gyventi.
Skaitydama jos laišką, supratau, kad ne aš viena nepasikeičiau. Ji liko tokia pat “mokanti gyventi”. Tik aš nepastebėjau jos džiaugsmo dėl to. Išties ji visą laiką turėjo tai, ko man stigo, stigo iki laimės, bet nepasakyčiau, kad ji tapo laimingesnė už mane. Kažkuria prasme, turbūt aš net išpildžiau daugiau svajonių nei ji.
Galbūt taip ir turi būti? Gal tikrai negalima “mokėti gyventi”? Galbūt tiesiog kiekvienas gyvena taip, kaip jis moka ir tai nereiškia, kad gyvenasi jam geriau ar prasčiau?
Išties keistas jausmas. Aš supratau, kad man per tuos metus nepagerėjo, bet aš jaučiu, kad tai nėra blogai.

Rodyk draugams

All she’s got is the memory of a girl that used to laugh a lot, now she’s very angry ’cause they say she’s lost the plot and she’s laughing in the mirror at her paper dress.

Nežinau, ar aš tikrai pamažu mokausi gyventi, ar man tiesiog kuo toliau, tuo mažiau rūpi tas gyvenimas.
Anksčiau labai dažnai priekaištingai uždavinėdavau klausimą “kodėl aš?” Kodėl aš tokia ir tokia, kodėl būtent man atsitiko vienas ar kitas dalykas, kodėl jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi. Dabar suprantu, kad… o kodėl ne? Kodėl man atsitinka blogi dalykai? Nežinau, o kodėl ne? Ką aš padariau, kad galėčiau teigti, jog man neturėtų atsitikti blogi dalykai? Gyvenimas man nieko neskolingas ir jis neprivalo man būti geras. Man neprivalo sektis ir aš neprivalau būti laiminga. Aš galiu tokia būti, bet tai jau opcija, o ne būtinybė.
Taip pat kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kokie beverčiai mano planai ir sau išsikeltos užduotys. Anksčiau kvailai įsivaizdavau, kad įvykdyta užduotis, pasiektas tikslas padaro žmogų laimingą. Automatiškai. Nežinau, kuo toliau, tuo labai įsitikinu, kad nė velnio. Nėra kalno, kurio viršūnę pasiekęs staiga tapsi laimingas. Ir gavęs tai, ko taip siekei, dažnai supranti, kad tai nieko nekeičia. Nekeičia tavęs. Tai nereiškia, kad nereikia kažko siekti, dėl kažko stengtis. Tiesiog reikia suvokti, kad tai nieko negarantuoja. Tuomet truputi lengviau nenusivilti, tiek tikslo nepasiekus, tiek jį pasiekus ir vis dėlto suvokus, kad nuo to geriau nepasidarė.
Galiausiai, gyvenimas eina. Nežinau, gal iš savo silpnumo, bet jau beveik įtikėjau, kad jis nueis ten, kur jam reikia. Kad vieną dieną būsi ten, kur tau lemta, darysi tai, ką turi daryti ir būsi šalia žmonių, su kuriais tau būti reikia. Ir tada suprasi, kodėl tu ir kodėl būtent tau.

Nežinau, ar tikrai pradedu kažką suvokti apie gyvenimą, ar tiesiog šarvuojuosi butaforiniais šarvais ir tik nujaučiamu žinojimu.


Buvau vokiečių egzamine. Taip bijotas dalykas paskutiniu metu tapo visiškai bereikšmis. Visų pirma, mintys sukosi visai ne apie tai. Ir šiaip suvokiau, kad aš neprivalau jo gerai išlaikyti, ir net jei išlaikysiu, tai negarantuoja kažkokios laimės. Gal aš taip smarkiau jaudinausi dėl savęs ir savo ateities, kad galiausiai tiek smegenis, tiek širdis pasiuntė visas mintis velniop. Staiga tapo nusispjaut į tai, kas su manimi bus. Kažkas bus ir to gana. O kai bus, tada žiūrėsim, kas iš to išeina.
Tokia klampi ramybė, žinojimas, kad “kaip bus, taip bus” ir viltis, kad galbūt bus neblogai.

G.

Rodyk draugams